Buvom Cukurovos universiteto poilsio bazei kalnuose (Pozanti) – mazadaug pusantros valandos i kazkuria puse nuo Adanos. Turejom netgi savo sefa kuris visa diena gamino maista, fotografa profesionala, vairuotoja zodziu vezioja mus ir maitina per ‘’orientation days’’ kaip VIP’inius studentus, matyt Lietuvoj net iki Traku nenuveztu, nei kavos puodelio nepasiulytu… Kalnuose pusryciams – ant lauzo kepta kiausiniene su kepta desra, pietums – vistiena, jautiena, darzoves zodziu Adana kebap.All time Adana kebap…
Siaip susalom pakankamai, nes temperatura kalnuose nukrito mazadaug iki +2 o tinkamu rubu, ypac batu neturejom. Cia +2 jau baisus saltis.Tik lenkuciams nebuvo salta, narde sniege gal 4 valandas kol pastate is sniego eskimu nama.
Rita, kaip ir zadejo, paragavo Turkisko sniego – nelabai skanus, kebabas geriau. Povilas susipazino su Turkiskos virtuves sefu.
Kelione buvo ispudinga, kiekvienam, manau, isimyne savaip- kazkam patiko maistas, kazkas megavosi gitaros italiskais ritmais, kazkas, kas nepabugo pasivaikscioti po slapia sniega link atviru, kvepavima suimanciu kalnu vaizdu.
Zinom, kad tai nera paskutine musu kelione. Kiekvenas zingsnelis mum atveria naujas duris, parodo gyvenima is kitos puses, o musu uzduotis- viskuo dziaugtis, kiekviena akimirka ir bandyti surasti ta savaji keliuka, kuriuo zygiuosim toliau. Ko gero tai kalnai kalti, kurie negali palikti abejingu ir nepriversti susimastyti. Tikrai noresim ten grizti dar, ir dar, ir dar...
No comments:
Post a Comment